Ministro pareigos yra tarnauti žmonėms, ne gauti malonumą būnant valdžioje. Kai vieta naudojama malonumui ar įvaizdžiui, o ne tarnavimui, visa visuomenė paskęsta korupcijoje, auga nepriteklius, ir smunka moralė. Baimė ir nesaugumas apima visuomenę ir sukausto žmogiškumą. Žmonėms įgimtas noras nugalėti baimę ir nesaugumą, ir jie padarys bet ką, kad jaustųsi saugūs. Dėl tos priežasties grumiamasi dėl valdžios vietos. Tačiau tie, kurie trokšta galios, iš tiesų yra bejėgiai. Jie gali įvykdyti labai mažai, net patekę į įstaigą. Todėl nekaltink jų! Ironiška, kad net priėmus galios vietą, baimė nepalieka. Iš tiesų, ji padidėja daug kartų. Jei bijai ir esi įsitempęs, tau negali kilti kūrybinės idėjos, ir negali padaryti daug dėl visuomenės ar savęs.
Dažnai girdi ministrus gąsdinant atsistatyti, jei nebus pasielgta pagal jų matymą, ir jų pasekėjai grasina nusižudyti. Kvaila didžiuotis atsistatydinti iš atsakingo posto, tarsi tai būtų pasiaukojimas. Tai grynas neatsakingumas išsižadėti šventos pareigos, priskirtos žmonių. Ministro pareigos nėra prabanga, kuria gali didžiuotis išsižadėdamas. Panašiai, ministro posto suteikimas kam nors reikalauja iš jų geriausios tarnystės ir nesuteikia apdovanojimo.
Jei tu suvoki savo įgimtą jėgą, tau nereikia vietos ar pozicijos tarnauti žmonėms. Tu gali geriau tarnauti be formalaus posto, taip kaip darė Mahatma Gandi.
Dažnai valdytojas nėra reformatorius, ir reformatorius nevaldo.
Pagrindinis skatinantis žmones veiksnys yra jų emocijos, ypatingai, jei didelis neraštingumas. Tai klaidingai naudoja politinės partijos ir religiniai lyderiai, siekdami trumpalaikių tikslų. Vienintelis būdas atremti tai, yra platus švietimas, kuris yra ir moksliškas, ir dvasiškas.
Daugumai politinių lyderių trūksta švietimo, kas yra tikra tarnystė. Tik keli pakyla aukščiau rasės, religijos ir tautybės ribų. Likę užstringa su tokiais politiniais vadovais, kurie žaloja save ir kitus. Kaip bet kokią kitą, mums reikia turėti sistemą ugdyti politikus. Tam tikras visuomeninio švietimo ir brandos lygis reikalingas, kad paimti ant pečių atsakomybę. Reikia daug pastangų, kad pareikšti pasaulinės šeimos sąvoką: Vasudeiva Kutumbakam. Kiekvienas ministras privalo sugebėti nekeipti dėmseio į jį ar ją supančius pataikūnus ir išmokti klausyti savo vidinio balso, savo pačių dieviškojo vedimo, ką jie vidumi žino yra teisinga ir klaidinga.
Mums reikia išeiti iš neapykantos ir nepasitikėjimo politikos. Tikra politika yra rūpintis visais žmonėmis ir nejausti neapykantos visuomenėms sluoksniams pagal kastą, religiją, ideologiją ar kalbą. Kai tarnavimas žmonėms yra pagrindinis politikų tikslas, o ne valdžia ar malonumas, bet kuri valstybė vystysis žymiai greičiau, nes kiekvienas konkuruos norėdamas tarnauti geriau, vietoje susitelkimo į asmeninį įgyjimą. Deja, tai ne visada taip buvo. Šiandien, kai susirenka partijos, jos tai daro, nes turi bendrus priešus, o ne bendrus tikslus. Tada pagrindas yra neapykanta ir baimė, ar ne? Man skauda širdį, kai matau bjaurėjimąsi ir neapykantą tarp žmonių ir jų vadovų. Nesutinkančios šalys privalo kartu dirbti šalies pažangai. Neapykantos politika turėtų baigtis.
Žemvaldys įdarbino du sodininkus, kurie turėjo savo darbus kas antrą dieną. Jie nesutarė, koks turėtų būti sodas. Vienas suars žemę, ir kitas ateis ir sugadins pirmojo pastangas. Tai tęsėsi mėnesius. Jie toliau perdarinėjo kito darbą ir dirbo, kaip kiekvienam atrodė. Galų gale, žemė buvo tuščia ir nederlinga. Visos jų pastangos buvo tuščios.
Lygiai taip elgiasi politinės partijos. Daug laiko prarandama purvo drabstymuisi ir panaikinimui, ką kita padarė. Kai šiandienos partijos papildys ir gerbs viena kitą, Bharat (Indija) tikrai spindės. Satjuga (auksinis laikotarpis) bus tada, kai prieštaraujančios partijos dirbs vienam tikslui - padaryti vargšus pasitikinčiais, turtingus dosniais davėjais, išsilavinusius ne suktais ir nekaltus ne kvailiais.
Parašė Gurudev Sri Sri Ravi Shankar
