Kaip pirmą kartą išgirdau apie vaikus iš Meghalajos, kuriuos priėmė Gyvenimo menas, girdėjau, kad jie yra tikrai išdykę! Aš girdėjau, kad jie sulipdavo į medžius ir žaisdavo žaidimus sėdėdami medžiuose tris valandas. Turiu pripažinti, kad iš tikrųjų būtent tai mane ir traukė prie jų.
Kai pasakau jiems, kad laikas pasakoti istoriją, jie ateina eilutė po eilutės labai disciplinuotai ir kantriai laukia, kad išgirstų istorijas, kurias su jais dalinuosi. Aš pasakoju jiems istorijas apie Indų mitologiją, istorijas apie Akbaro žmones ir žinoma Guru istorijas. Tai yra jų mėgstamiausia dalis, nesvarbu kiek jiems pasakoji Guru istorijų, jie vis nori daugiau. Jie taip pat atsistoja ir dalijasi savo pačių Guru istorijomis su manimi. Man tai patinka! Kai aš pasakoju jiems istorijas, tai suteikia man galimybę taip pat daug išmokti. Su jais patiriu linksmybes.