Mano apsilankymas kaimo ir genčių mokyklose, kurias organizuoja Gyvenimo menas šiaurės rytų Indijoje, žodžiais nenusakomas. Su mūsų komanda aš aplankiau apie 30 mokyklų Vakaruose - Bengale, Asame ir Tripuroje. Jei pažvelgčiau atgal ir apmąstyčiau, kokia buvo visa kelionė per tas penkioka paskutinių 2009 m. dienų, pasakyčiau, kad ji buvo visiškai išbaigta. Vakar aš galėjau iš tiesų juoktis visa širdimi, galvodama apie tas dienas. Visko buvo: aš buvau laiminga kartais, kartais nelaiminga, kartais tik stebėtoja, kartais užstrigusi intelekte, ir kartais prote. Bet apsilankymas kiekvienoje mokykloje buvo nepakartojamas ir suteikė man galimybę mokytis ir augti.
Labai susijaudinau, kai sužinojau, kad aplankysiu mokyklas. Mano protas lengvai nuslydo į įsivaizdavimus (koks trumpas buvo likęs laikas), ir aš sutelkdavau visas pastangas grąžinti jį į šią akimirką. Kažkaip sugebėjau kontroliuoti savo susijaudinimą. Tačiau įvykiai skyrėsi nuo mano vaizduotės, nes juose buvo akimirkų, kurios jaudino mane, lietė mane, nuliūdino mane, padarė mane laiminga ir taip pat liūdna. Visa kelionė nebuvo labai sklandi. Ji buvo prasta daug kartų, bet tai pridėjo grožio kelionei. Žodis, kurį prisimenu ir kuris gali nusakyti kelionę, yra PILNA. Ji buvo pilna pati savaime.
Žmonės kai kuriose vietose, kur aplankėme, susiduria su tikrai sunkiomis situacijomis kaip potvynis, teroras, vandens nebuvimas ir elektros nebuvimas, bet tai neatėmė jų šypsenos, nei sustabdė nuo šventimo. Mokiniai ir kai kuriose vietose tėvai ir mokytojai dalyvavo pilna širdimi ir šventė su mumis kartu, be jokios geros priežasties švęsti. Žmonių užsidegimas ir entuziazmas jaudino ir drąsino. Be to dar buvo vietų grožis, kalnai ir tankūs miškai, ypač Tripuroje ir Assame. Kartais jaučiau plėtimąsi savo sąmonėje, ir tai buvo laikas, kai aš jaučiau ramybę savyje.
Mokyklų aplankymas, įskaitant dieną, kurią sėdau į traukinį, buvo vienas iš labiausiai pamokančių patyrimų iki šiol mano gyvenime. Jis atnešė daugiau ramybės, kantrybės, šios akimirkos priėmimo ir stabilumo manyje. Kartu su šiais patyrimais aš sužinojau, kad "nebūtinai reikia turėti daug išteklių ar tobulas gyvenimo sąlygas, kad švęstum gyvenimą ir jaustumeisi laimingas. Kai susijungi su supančiais žmonėmis ir daiktais, įvyksta šventimas." Aš vis dar jaučiu, kad kelionė nesibaigė.