Kai esi dvasiniame kelyje, niekam nesi dėkingas ar įsipareigojęs. "Bhagavadgytoje" Krišna sako: "Na abhinandati na dveshthi" - tas yra man brangus, kuris nei vaikšto dėkodamas žmonėms, nei ko nors nekenčia.
Dėkodamas ir jausdamasis įsipareigojęs parodai, kad kažkieno kito buvimu tiki labiau negu Dieviškuo, kuris viską valdo. Kai jautiesi įsipareigojęs, negerbi karmos principų arba Dieviškojo plano.
Brangink žmones už tai, kas jie yra, o ne dėkok jiems už tai, ką jie daro. Antraip tavo dėkingumas yra susitelkęs į ego. Būk kupinas dėkingumo, tačiau nebūk dėkingas už veiksmą. Esi dėkingas už tai, kas yra.
Kadangi kiekvienas individas tėra Vienio marionetė, dėkojimas ir jautimasis įsipareigojusiam paprasčiausiai rodo neišmanymą. Visa yra valdoma, kontroliuojama ir tvarkoma vieno Dieviškumo. Šis sąmoningumas turi šviesti iš kiekvieno tavo veiksmo. Tau nereikia kurti iš to būsenos.
Klausimas: "Gurudži, mes esame tau labai dėkingi. Taigi ką turėtume daryti?"
Kai jauti visišką priklausymą, dėkingumas netampa įsipareigojimu. Tai dėkingumas vien tik Dieviškumui. šis dėkingumas didina tavo jėgą.
