Dvasingi žmonės dažnai iš aukšto žiūri į versląm o verslininkai dvasingumo vengia kaip nepraktiško dalyko. Senovės žmonės suprato, kad dvasingumas yra širdis, o verslas - kojos. Be šių abiejų aspektų ir asmenybė, ir visuomenė yra netobula. Verslas atneša materialinį komfortą, o dvasingumas - psichinį ir emocinį. Dvasingumas įveda į verslą moralę ir teisingą tvarką.
Jeigu iš proto ir kūno derinio atimamas arba kūno, arba proto komfortas - netenkama abiejų. Negali kalbėti apie dvasingumą su didžiausiais vargšais, jei nepasirūpini jų svarbiausiais poreikiais. Jiems reikia materialinės pagalbos. Jeigu pasaulyje nėra tarnavimo, nėra ir dvasingumo, o tarnavimo negali būti ten, kur nepaisoma materialinių poreikių. Tarnavimas nevyksta tik judinant lūpas. Tarnavimui judėti reikia kojų.
Kiekviena sistema turi savų trūkumų.Kapitalizmas išnaudoja vargšus, o socializmas slopina asmenybės kūrybiškumą ir verslumo dvasią. Dvasingumas yra tiltas tarp socializmo ir kapitalizmo. Dvasingumas duoda kapitalistams širdį tarnauti, o socialistams entuziazmo atsinaujinti.
