Dieviškumas nėra pasireiškęs, tačiaužmogus turi įgimtą troškimą įžvelgti Dievą regimame pasaulyje aplink save. Jis kuria stabus, įkvepia sau tikėjimą jais ir prašo Dievo kuriam laikui įsikurti juose, kad galėtų garbinti, išreikšti savo meilę, žaisti su Juo. Garbinimo ritualo pabaigoježmogus prašo Dievybės sugrįžti atgal į jo širdį - ten, iš kur ji apsireiškė. Taip yra visose pudžos praktikose.
Iš tikrųjų žmonės garbina ne stabus. Jie garbina nepasireiškusį Dieviškumą, turintį visas Dievo savybes. Taigi rytiečiai stabų garbintojai netapatintini su aprašytaisiais Biblijoje, kadangi jie garbina ne įvairius dievus ir įvairius stabus. Jie garbina vieną Dieviškumą daugelyje skirtingų formų.
Pagonybė, satanizmas ir gyvūnų garbinimas neturi vieno Dieviškumo suvokties, ir tuo labai skiriasi nuo vieno Dieviškumo matymo visose regimos visatos formose. Rytų tradicijoje dievai ir deivės yra vieno Dieviškumo dalys - tarsi skirtingos spalvos, sudarančios baltą saulės šviesą. Tuo tarpu graikų tradicijoje dievai ir deivės yra pačios savaime skirtingos ir unikalios esybės.
Šėtono ir įvairių esybių garbinimas yra visiškai nepanašus į Dieviškumo skirtingose formose garbinimą. Kiekviena forma priklauso Dievui. Garbindamas formą, tu garbini už jos esantį Dieviškumą.
Tai suvokiant, pats garbinimo aktas, kuris yra labiau vidinis reiškunys, įgauna spalvingesnę ir gyvesnę išraišką, liudijančią, kad ir forma, ir beformiškumas, visa yra Dievas.
