Dievybė yra neaiški, tačiau žmogus turi įgimtą troškimą suvokti dieviškumą akivaizdžioje jį supančioje visatoje. Jis susikuria stabus, į juos įkvepia tikėjimo ir prašo dievybės kurį laiką tame stabe pasirodyti, kad jis jį galėtų garbinti, išreikšti savo meilę ir su juo žaisti. Šio garbinimo pabaigoje žmogus dievybės prašo grįžti į jo širdį, kur ta dievybė ir pasireiškė. Visa tai yra puja arba garbinimo apeigos. Tai nėra tikrasis stabų garbinimas, bet nepasireiškusios dievybės, turinčios visas dievybės savybes, garbinimas. Taigi, stabo garbinimas Rytuose nėra tiesiog skirtingų dievų ir skirtingų stabų garbinimas – jie garbina VIENĄ dievybė daugybe įvairių formų. Pagonybė, Šėtono ir gyvūnų garbinimas, nežinant vienos dievybės, labai skiriasi nuo dieviškumo matymo kiekvienoje aiškios visatos formoje. Pagal Rytų tradicijas, dievai ir deivės yra vienos dievybės dalis, kaip skirtingos baltos saulės šviesos spalvos, tačiau pagal graikų tradicijas, dievai ir deivės pačios yra skirtingos esybės. Šėtono ir skirtingų esybių garbinimas visiškai skiriasi nuo dievybės, pasireiškiančios įvairiomis formomis, garbinimo. Kiekviena forma priklauso Dievui. Kai dievinate formą, dievinate dievybę, esančią už tos formos. Turint šias žinias, pats garbinimo aktas, kuris labiau yra vidinis fenomenas, prisiima spalvingesnę ir ryškesnę išraišką, rodydamas, kad ir forma, ir beformiškumas yra dieviški.
Straipsniai
