Pirmąjį liepos savaitgalį Berlyne vyks neeilinis renginys. Iš viso pasaulio suvažiavę geros valios žmonės, nepriklausomai nuo jų tautybės, rasės ir religijos, medituos už taiką Žemėje. Prie šios akcijos ketina prisijungti ir apie tūkstantis lietuvių. Kad ir kaip naiviai atrodytų ši idėja, moksliniai tyrimai, nagrinėjantys, kas vyksta su žmogumi meditacijos metu, patvirtina jos poveikį.
Lietuviai nėra netolerantiški, tik nelaimingi, užsispaudę, pervargę žmonės
1993 m. beveik du mėnesius Vašingtono Kolumbijos apygardoje vyko eksperimentas, kuriuo siekta ištirti, kokią įtaką nusikalstamumui gali turėti meditacija. Tai buvo nacionalinis parodomasis projektas. Jo metu 4 tūkst. dalyvių praktikavo transcedentinę meditaciją, o specialiai suformuota taryba, kurią sudarė 27 nepriklausomi sociologai ir kriminologai iš pagrindinių universitetų, policijos ir miesto administracijos atstovai, stebėjo tokių nusikaltimų, kaip žmogžudystės, prievartavimai, sunkūs užpuolimai ir plėšimai, statistiką. Pastaroji buvo lyginama su ankstesnių penkerių metų nusikalstamumo rodikliais. Tyrėjai padarė išvadą, kad projekto vykdymo metu minėtų nusikaltimų Kolumbijos apygardoje sumažėjo 23 proc.
Anot Baltijos Gyvenimo meno labdaros ir paramos fondo antistresinių programų instruktorės Auksės Brasaitės, laužančios visus stereotipus apie meditaciją, tingėjimas užsiimti savo minčių higiena šiuolaikinį žmogų su visais jo civilizacijos atributais bloškia atgal į barbarų laikus.
„Išmintingi žmonės sako, kad jokia emocija neturėtų užsibūti ilgiau nei brūkštelėjimas vandens paviršiumi. Tačiau praktiškai, kai mes patiriame pyktį, jo neatpažįstame kaip emocijos, o iškart su juo susitapatiname ir perduodame kitam. Taip vyksta grandininė reakcija. Pavyzdžiui, ryte mums kažkas pasimaišo po kojomis ar sulaukiame nemalonaus skambučio, sėdame su ta nuotaika į mašiną, trinktelėjame durelėmis kaimynui, tas iškišęs galvą pro langą mus aprėkia ir t. t. Kaip visa tai sustabdyti? Stebėti sukilusį pyktį kaip pyktį, su juo nesitapatinant. Viena yra rėkti ant žmogaus ir visai kas kita sakyti: tu man keli pyktį tokiais savo veiksmais. Tai skamba paprastai, bet praktiškai nėra lengvai padaroma“, - pokalbį apie meditaciją pradėjo pašnekovė.
Dar iškalbingesni psichologinio Lietuvos visuomenės pjūvio tyrimai. Esame vieni nelaimingiausių, agresyviausių, netolerantiškiausių ir kitokių „-iausių“ tautų Europoje. Tačiau A. Brasaitės manymu, lietuviai nėra piktesni už kitus.
„Lietuviai tiesiog jaučia gerokai didesnį streso lygį nei daugelis kitų tautų. Pagal ES tyrimus, lietuviai, pavyzdžiui, patiria vos ne didžiausią stresą, susijusį su darbu, o juk darbe mes praleidžiame mažiausiai aštuonias valandas. Sistemos, kurios dėka žmogus gautų bazinių žinių apie save, taip pat neturime, nežinome, kaip tvarkytis su savo emocijomis, kur padėti susikaupusį pyktį, kaip kokybiškai pailsėti. Mokykloje to nemoko, o tėvai taip pat negali šių žinių perduoti vaikams, nes patys jų neturi. Mes nesame netolerantiški – esame nelaimingi, užsispaudę, pervargę žmonės, todėl turime daug nepasitenkinimo aplinka“, - įsitikinusi pašnekovė.
Baltijos Gyvenimo meno labdaros ir paramos fondo instruktorė, jau beveik 10 metų vedanti užsiėmimus įvairiose šalyse, pastebi, kad lietuviai, lyginant su kitomis tautomis, yra labai uždari. Jie viduje gali virti, bet jų reakcijos bus visada labai santūrios, kol nesprogs emocijos.
„Pavyzdžiui, Ukrainoje, kai užduodi klausimą, žmonės iš karto atsako su visu emociniu fonu. Jei užduodi klausimą lietuviams, jie ilgai tyli galvodami, kaip čia protingiau atsakius. Manau, kaltas lietuviškas perfekcionizmas. Viena vertus, tai gera savybė, tačiau kai tu esi perfekcionistas, tampi labai pažeidžiamas, nes priklausai nuo aplinkinių vertinimo. Tuo tarpu užsieniečiai labai dažnai mini žemą lietuvių savivertės jausmą. Jie stebisi: „Jūs esate tokie gabūs, talentingi, gražūs, tačiau labai giliai viduje. Jūs nevertinate savo sugebėjimų“. Kitų tautų atstovai daug dažniau yra labai geros nuomonės apie save net neturėdami tam realaus pagrindo, todėl jų santykis su aplinka visai kitoks – jie elgiasi kaip karaliai. O mes esame susimenkinę“, - pasakojo A. Brasaitė.
Ar įmanoma dėl sugadintos nuotaikos niekada nekaltinti aplinkinių
Anot jos, vienas iš būdų praplėsti savo sąmoningumo ir suvokimo ribas yra meditacija. Susidaręs stereotipas, kad meditacija žmogų nukelia į nepažįstamas erdves, pakylėja virš realybės, leidžia patirti nerealių pojūčių ir pabėgti nuo problemų. Tačiau iš tiesų meditacija yra būdas labai gerai suvokti tas savo problemas, nusiraminti ir rasti geriausią išeitį. Pašnekovė save vadina praktike, todėl meditaciją įvardina tiesiog kaip asmeninę minčių higieną.
„Žmogus gali būti labai išsilavinęs, apsiskaitęs, daug žinantis, tačiau kai jis susiduria su realia situacija, ši informacija jam kažkodėl nepadeda. Aš esu praktikė, todėl sakau, kad su savo reakcijomis, emocijomis galima išmokti tvarkytis. Man meditacija – tai praktika, kuri leidžia stebėti viską, kas su manimi vyksta šią akimirką: tokiu būdu išmoksti atpažinti savo mintis, emocijas ir nesitapatini su jomis.
Tai nėra koncentracija, o atsipalaidavimas, nieko neveikimas, bešališkas stebėjimas ir visko paleidimas. Kas visiškai neturi meditacijos įgūdžio, siūlau atsisėsti ir pabandyti stebėti savo kvėpavimą. Pamatysite, kad neišsėdėsite net minutės. Tačiau galima išlavinti tą stebėjimo ir nesitapatinimo įgūdį“, - teigė instruktorė.
Lavėjant šiam stebėjimo įgūdžiui, kartu lavėja sugebėjimas priimti bet kokią gyvenimo situaciją. Pradėjus kunkuliuoti emocijoms, galima nusileisti į savo ramybės erdvę ir pradėti veikti iš jos. Kaip tai gali atrodyti praktiškai?
„Tu neklausinėji ir nesipiktini, kodėl taip vyksta, o tiesiog priimi tą vyksmą kaip faktą ir atlieki tokį veiksmą, kurio reikalauja situacija. Tikrai yra skirtumas, ar mes veikiame apimti neigiamų emocijų ir „priskaldome malkų“, ar su vidine ramybe: aš matau, kad tai vyksta, ir matau, kad kažką su tuo reikia daryti.
Pavyzdžiui, grįžtate namo ir pamatote, kad kaimynai užliejo butą. Yra kelios galimybės, kaip elgtis. Pirmoji: mintyse iškart paskaičiuojate, kiek apytiksliai kainuos buto remontas, afekto būsenos bėgate pas kaimynus, išsirėkiate, grįžtate drebėdamas ir dar visiems skambinėjate bei pasakojate. Kita galimybė: atvėstate, nurimstate, priimate tą faktą, kad butas užlietas, tuomet užeinate pas kaimynus, pakviečiate į svečius, tarkime, paragauti lauktuvių iš kelionės. Pamatę jūsų butą, kaimynai sutrinka ir atsiprašinėdami prisiima kaltę. Kai keičiasi jūsų reakcija, keičiasi ir aplinkos atsakas“, - teigė A. Brasaitė.
Kas žmogų paverčia žmogumi, arba kaip grandine neperduoti agresijos
Anot pašnekovės, meditaciją ugdo dar vieną svarbų žmogaus bruožą – sąmoningumą. Jos teigimu, sąmoningas žmogus yra tas, kuris suvokia, kas su juo vyksta, ir prisiima už tai atsakomybę. Ką tai reiškia?
„Pirmiausiai atpažįstame, kokios mintys kyla. Minčių tu negali pasirinkti – į galvą ateina tiek geros, tiek blogos mintys. Tačiau gali pasirinkti, pagal kokias mintis veiksi. Meditacijos pagalba pastebi tas ateinančias mintis – o kuo geriau jas pastebi, tuo daugiau turi galimybių rinktis, kuri mintis bus tavo veiksmo šaltinis. Toliau seka atsakomybė už jausmus. Tai reiškia, kad tik aš esu atsakingas už visas savo reakcijas ir emocijas. Deklaruoti tai gali kiekvienas, bet praktiškai nėra lengva dėl savo emocijų ar sugadintos nuotaikos niekada nekaltinti aplinkinių, nebaksnoti į vyrą, kuris ne vietoje pasideda daiktus, ar nerėkti ant vaiko, kuris kažką ne taip daro“, - aiškino A. Brasaitė.
Anot pašnekovės, gyvendami mes paprastai neturime nė mažiausios nuovokos, kas vyksta mūsų galvoje, todėl veikiame pagal stipriausią mūsų sąmonės impulsą. Pavyzdžiui, jei mus kažkas suerzino, mes griebiame telefoną ir įsižeidę rėkiame į ragelį. Vėliau bandome situaciją užglaistyti. Tam išžarstome begalę energijos, susigadiname santykius. Tačiau jeigu prieš rėkdami mes atpažintume ir suvoktume savo emociją, ji atslūgtų, kadangi nuo tos akimirkos, kai mes pradedame stebėti, kas su mumis vyksta, mumyse prasideda pokyčiai. Todėl tiek agresija, tiek taika, tiek bet kuri kita visuomenės būsena visada prasideda nuo žmogaus.
„Mes, kaip visuomenė, susidedame iš atskirų individų. Tai reiškia, kad kiekvieno žmogaus sąmonės būsena, su kuria jis gyvena, didesniu ar mažesniu masteliu veikia ir jo aplinką. Kitaip tariant, nuo mūsų veiksnumo ar neveiksnumo kinta aplinka. Pavyzdžiui, eini pro duobę, o ten sėdi žmogus. Tu gali ištiesti jam ranką, jį ištraukti ir tuomet jau atsakysi už jo komfortą. Lygiai taip pat gali praeiti pro šalį. Tik šiuo atveju tu atsakysi už to žmogaus diskomfortą. Kai iš mūsų nervų sistemos pasišalina įtampa ir stresas, jautiesi visumos dalimi, todėl tau rūpi, kas vyksta aplinkui. Tačiau jeigu tu mąstysi apie aukščiausias materijas, bet praeisi pro kertamą medį ar iš didelio sąmoningumo per langą mėtysi šiukšles, ko verta tavo išsiplėtusi sąmonė?“ - svarstė A. Brasaitė.
Baltijos Gyvenimo meno labdaros ir paramos fondo savanoriai mokyklose vaikams veda neagresijos pamokas. Per jas pasakojama apie Domino efektą: jei sustatysi Domino kaladėles ir vieną kurią ištrauksi, sugrius visa virtinė.
„Kuo daugiau streso yra mūsų nervų sistemoje, tuo daugiau kyla neigiamų emocijų. Tačiau kiekvienas iš mūsų galime būti ta kaladėlė, kuri nutraukia agresijos grandinę. Jei tu neišliesi savo blogos nuotaikos ant artimųjų, rodysi pavyzdį, kad įmanoma neatsakyti į agresiją agresija. Lygiai taip pat, atsiradus įgūdžiui atpažinti bet kokią emociją kaip gryną emociją, atsietą nuo objekto, galima sustabdyti tą grandininę reakciją. Kai iš tokios perspektyvos žiūri į kitą žmogų, gali jį suprasti ir pateisinti. Taip atsiranda atjauta, kuri mus, žmones, ir padaro žmonėmis“, - tikino instruktorė.
Meditacija ir energijos tvermės dėsnis
Beje, egzistuoja tyrimų, įrodančių, kad meditacija iš tiesų mažino stresą bei nerimo lygį. Jau po kelių savaičių praktikos eksperimento dalyvių kraujyje buvo randama gerokai mažiau streso hormono. Taip pat egzistuoja įrodymų, kad meditacija gali sustiprinti ilgalaikę atmintį, didina smegenų pilkosios masės tankumą, vadinasi, ir smegenų veiklą užtikrinančių neuronų skaičių. Per matematines užduotis buvo tiriami eksperimento dalyvių mąstymo sugebėjimai. Pasirodė, kad jie pasižymėjo geresne reakcija ir prisitaikymu prie streso, jautė mažesnį nuovargį, pasižymėjimo mažesniu polinkiu į pyktį ir depresiją.
Agresijos grandinę bus bandoma nutraukti ir Berlyne, kur liepos 2-3 d. tarptautinės organizacijos „Gyvenimo menas“ įsteigimo 30-mečio proga vyks Pasaulio kultūros festivalis. Jame pasaulio valstybių atstovai pristatys savo menus, virtuvę, vyks moterų konferencija, jogos pamokos, tačiau pagrindinis šventės akcentas – meditacija už taiką. Šią temą paskatino dėl įsiplieskusių karų bei gamtos kataklizmų pasaulyje vyraujanti sumaištis.
„Kadangi žmonija susideda iš atskirų žmonių, tai, kas sukurta žmonijos, veikia kiekvieną individą. Toks yra visiems žinomas energijos tvermės dėsnis – energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta, vienos energijos forma virsta kita. Iš tiesų esame vieni su kitais daug labiau susiję nei manome. Paprasčiausias pavyzdys: turbūt ne kartą esame patyrę, kai artimas žmogus skambina kaip tik tuo metu, kai mes patys jau rinkome jo numerį. Arba grįžtame namo prislėgti ir tučtuojau tuo persiima mūsų artimieji, net jeigu nieko jiems nesakome.
Ir kai vienoje vietoje medituoja daugybė žmonių, taip pat susikuria tam tikras fonas, kuris neapsiriboja vien fiziniu buvimu ten, nes mūsų sąmonei ribų nėra. Nuoširdžiai kviečiu prisijungti visus norinčius, net jeigu nė karto nesate užmerkę akių meditacijai. Užtenka noro, susirinkusių žmonių ketinimo – tebūnie taika, tegul mes visi geriau gyvensime. Juk nuo ketinimo viskas gyvenime ir prasideda – darbą susirandame, šeimą sukuriame, nes turime tokį ketinimą. Jeigu tokia masė žmonių turi ketinimą gyventi taikiai, tai jau labai daug“, - įsitikinusi A. Brasaitė.
Šio renginio iniciatorius – pasaulinio masto humanistas Šri Šri Šankaras, už savo veiklą apdovanotas ne vienos šalies bei tarptautine premija bei nominuotas Nobelio taikos premijai. Jis kviečiamas į prestižinius pasaulio ekonomikos, politikos, religijos lyderių susitikimus, o 1997 m. jis įsteigė Tarptautinę žmogiškųjų vertybių asociaciją, kurios būstinė yra Ženevoje.
„Gyvenimo meno“ fondas – viena didžiausių pasaulyje savanorišką švietėjišką organizaciją, turinčią specialųjį konsultacinį statusą prie JT Ekonomikos ir socialinių reikalų tarybos ir veikiančią daugiau negu 140-yje pasaulio šalių. Pagal savanorių, kurie darbuojasi nelaimių vietose, skaičių ji lyginama su Raudonojo kryžiaus draugija.
Š. Š. Šankaras su savo pasekėjais nuolat atsiduria karščiausiuose pasaulio taškuose, siekdamas kilusius konfliktus išspręsti taikiai. 2003 m. jis inicijavo programą Irako žmonėms, patyrusiems smurtą. Š. Š. Šankaras pradėjo 5H programą, kurios tikslas – sumažinti skurdą ir sergamumą pasaulyje, taip pat jaunimo lyderio programas, skatinančias jaunimą atsisakyti žalingų įpročių ir prisidėti prie sprendimų kuriant bendruomenės gyvenimą.