Šventyklos statybininkas panaudoja visų rūšių akmenis. Tam tikrus akmenis jis sudeda pamatams. Jų nesimato iš lauko. Iš kitų akmenų jis stato šventyklos sienas ir kolonas. Vienokius akmenis jis panaudoja laiptams, o kiti akmenys tampa šventyklos bokštu. Tik puikiausi akmenys, tinkantys puošybai taps Dievybe, ir bus įkurdinti šventykloje. Tapęs šventyklos dalimi, akmuo nebėra akmuo. Jis tampa skulptūra, menu, jis tampa gyva Dievybe.
Tokiu pat būdu daug žmonių ateina pas mokytoją. Kiek jie atsidavę, tokią tarnybą jiems paskiria mokytojas. Visi yra svarbūs.
Jeigu nebūtų laiptų, kaip žmogus pasiektų šventyklą?
Ar be pamato apskritai galėtų būti šventykla?
Ką darytų bokštas be kolonų? Šventyklos statybininkui kiekvienas akmuo yra brangus ir vertingas.
