Meilė, kylanti iš artimumo jausmo, išlieka visą gyvenimą

Ar mylite kažką todėl, kad jie yra puikūs arba unikalūs? Aš jums sakau – jūs beviltiški! Už ką mylite žmones? Dėl jų savybių ar dėl artumo ar intymumo jausmo? Galite kažką mylėti už jų savybes, bet nejausti artumo jausmo. Tokio tipo meilė iškelia konkurenciją ir pavydą. Taip nenutinka, kai meilė kyla dėl artumo jausmo. Jei kažką mylite už jų savybes, tuomet pasikeitus tai savybei ar jums pripratus prie tos savybės, taip pat pasikeičia ir meilė. Tačiau jei žmogų mylite iš artumo jausmo, kadangi jis jums priklauso, tuomet ta meilė išlieka visą gyvenimą. Žmonės sako „Aš myliu Dievą. Jis nuostabus.“ Čia nieko tokio. Jei Dievas būtų paprastas, vienas iš mūsų, tuomet jūsų meilė Dievui žlugtų! Jei mylite Dievą todėl, kad Jis yra jūsų, tuomet nesvarbu, koks Jis bebūtų – kurtų ar griautų – vis vien Jį mylėtumėte. Meilė, kylanti iš artumo jausmo, yra tarsi meilė pačiam sau. Klausimas: Daugelis žmonių savęs nemyli… Šri Šri Ravi Šankaras: Ne! Visiškai atvirkščiai. Jie save taip myli, kad nori turėti geresnių savybių ir geriau atrodyti. Ši savybių meilė priverčia žmones elgtis griežtai su pačiais savimi. Jei meilė grindžiama žmogaus savybėmis, tuomet meilė nėra stabili – po kurio laiko savybės pasikeičia, o meilė tampa nestabili. Mylėti kažką už jų didingumą ar unikalumą yra „trečiojo laipsnio“ meilė. Mylėti žmogų už tai, kad jis jums priklauso – ar jis bebūtų nuostabus, ar ne – yra besąlygiška meilė. Išmintis, Sadhana, Seva ir Satsang padeda akimirksniu sukelti priklausymo jausmą. Kai meilė kyla iš priklausymo jausmo, tuomet veiksmai ir savybės neaptemdo meilės. Nei savybės, nei veiksmai visą laiką negali būti idealūs. Meilė ir artumo jausmas gali būti idealūs patys savaime.

 

Meilė, kad pakyla iš giminystės jis išlieka visą gyvenimą kartų