Galva nerimauja, o širdis jaučia. Vienu metu negali funkcionuoti abu: kai dominiuoja jausmai, nerimas išnyksta.
Jeigu daug nerimauji, tavo jausmai miršta, o tu lieki įstrigęs galvoje. Nerimavimas tavo protą ir širdį padaro inertiškus ir atbukusius. Nerimavimas yra tarsi akmuo galvoje. Nerimas tave supainioja ir įvilioja į narvą. Kai jauti, tavęs nekamuoja nerimas.
Jausmai yra kaip gėlės. Jos sudygsta, pražysta ir nuvysta. Jausmai sukyla, atslūgsta ir išnyksta. Kai išreiški jausmus, jauti palengvėjimą. Supyksti, išreiški savo pyktį ir netrukus jautiesi gerai. Arba jei esi prislėgtas, išsiverki ir atsigauni. Jausmai trunka trumpai, o paskui nunyksta. Nerimas graužia kur kas ilgiau ir galiausiai tave suėda.
Jausmai padaro tave spontanišką. Vaikai jaučia, todėl jie yra spontaniški. Suaugusieji nuslopina savo jausmus ir pradeda nerimauti. Nerimas blokuoja veiksmą, o jausmai jį išjudina. Jaudintis dėl neigiamų jausmų yra išganinga, nes tai juos pažaboja, neleidžia, kad jų apimtas veiktum. Dėl teigiamų jausmų mes paprastai nesijaudiname. Nerimas yra netikrumas. Nerimas vagia tavo energiją ir neleidžia blaiviai mąstyti. Paaukodamas savo rūpesčius meldiesi, o malda tave atveda prie jausmų. Tiesa, būna, kad dėl jų imi nerimauti, - jei galvoji, kad esi pernelyg jausmingas. Nesijaudinkime apie tai ir jauskime savo maistą!
