Yra du pagarbos tipai.
1. Pagarba, kylanti dėl jūsų užimamos padėties, reputacijos ar turto. Tokio tipo pagarba yra laikina. Ją galima prarasti praradus savo turtą ar socialinę padėtį.
2. Pagarba, kylanti dėl jūsų dorybių, pavyzdžiui, sąžiningumo, gerumo, atsidavimo, kantrybės ir jūsų šypsenos. Tokios pagarbos niekas negali atimti.
Kuo mažiau esate prisirišę prie savo dorybių, tuo daugiau turėsite savigarbos. Jei prisirišite prie savo dorybių, į visus kitus žiūrėsite iš aukšto, o šios dorybės pradės mažėti. Neprisirišimas prie dorybių atneša didžiausią savigarbą.
Dažnai ego painiojamas su savigarba. Ego nori būti su kažkuo palyginamas; savigarba yra tiesiog pasitikėjimas savimi. Pavyzdžiui, ponas teigia, kad jis puikiai nusimano matematikoje ar geografijoje – tai savigarba. Tačiau sakyti, kad aš išmanau geriau už tave – tai ego.
Ego paprasčiausiai trūksta pagarbos Sau.
Ego labai dažnai jus nuliūdina. Savigarba yra atspari, kad nuliūstų dėl išorinių faktorių. Esant savigarbai viskas yra žaidimas – nesvarbu, ar jis laimės, ar pralaimės. Kiekvienas žingsnis yra džiaugsmas, o kiekvienas judesys yra šventė.
