Žmogus turi polinkį savintis įvairius dalykus. Kai jis pasisavina ką nors mažo, jo protas lieka mažas, gyvenimas troškus, o visa sąmonė pasinėrusi tik į savo namus, savo mašiną, savo sutuoktinį, savo vaikus ir taip toliau. Atsiskyrėlis palieka savo namus ir išeina. Tačiau tada jis ima turėti savo asana, savo rožinį, savo knygas, savo koncepcijas ir savo žinias.
Nuosavybės santykis tiesiog persikėlė nuo objektų ir žmonių prie idėjų ir praktikų. O išmintingas žmogus žino, kad turi saulę, mėnulį, žvaigždes, orą, visą erdvę ir visiškai visą Dieviškumą. Kai pasisavini ką nors didelio, tuomet ir tavo sąmonė išsiplečia, o kai saviniesi ką nords menko, ima augti menkos neigiamos emocijos, tokios kaip pyktis ir godumas.
Aš stebiuosi, kodėl žmonės nejaučia ryšio su saulę? Visa gyvybė priklauso nuo saulės. Galbūt dėl supratimo stokos žmonės atsisako pripažinti ir turėti ryšį su makrokosmine visata. Senovės Indijos rišiai, Amerikos čiabuviai ir viso pasaulio pirmykščiai žmonės tvirtino galį jausti ryšį su saule, mėnuliu ir pasaulio pusėmis.
Kai savo nuosavybe laikai ką nors didingo, ir tavo sąmonė tampa didinga.
